Sapnavau tave šiąnakt, - vos nubudusi
noriu paskambinti ir pasakyti Guodai.
Sapnavau, kad įlekiu į kažkokią patalpą,
lyg vonią ir prikišusi savo veidą prie tavojo kylančiu tonu kartoju žiūrėdama į
akis: aš ant tavęs pykstu, aš ant tavęs labai pykstu, aš ant tavęs labai labai
labai pykstu !!! Scena sapne tokia gyva ir tavo akys matančios mane. Viskas
tarsi ką tik įvykę. Pro miglą prisimenu dėl ko taip supykau, pasakei, kad mūsų
pasaulio matymas per daug skiriasi, kad tau ne pakeliui su tuo kaip aš jį
gyvenu. Tu nueini, o aš pagauta impulso lekiu paskui tave. Ir į tavo
nustebusias akis išsiunčiu visą savo pasaulio baimę. Visą savo vidinio pasaulio
baimę. Baimę tapti neįdomi. Baimę būti atstumta. Baimę būti palikta.
Pabudusi iš sapno, lendu po dušu,
ramiai prisėdu rašyti. Galvoje jau klojasi tekstas. Laikas „Aš esu Tu“ tekstui.
Ir išlenda vasaros viduryje parašyta
pastraipa.
-----------------------------------------------------------
-
Klausau, Ievuk, - išgirstu energingą ir kažkur
skubantį Guodos balsą telefone.
O skambinu visai be tikslo.
Važiuodama pasiimti Barboros iš stovyklos pasukau mamai, su močiute pasikalbėjau
ir kažkaip intuityviai Guodos numerį spustelėjau rinkti. Labai norėjosi
išgirsti kaip gi ji.
-
Tu kažkur skubi, ane? - Iš balso suprantu, kad
ji skubėjime.
-
Jo, kaip tik ėmiau GPS žiūrėti, mes Žemaitijoj,
ruošiamės konstruktyviam šamanizmui.
Viskas aišku, Guoda darbuose.
Pasiskambinsim kai daugiau laiko pokalbiui tekėti bus.
-
Aha. Pasiilgau su tavim pasikalbėti, - sakau.
Ir staiga topteli. Juk šiandien
liepos galas! Aha! Paprastai juk šiomis mėnesio dienomis ruošdavomės i
Panevėžį, pas įkalinta moteris. Tai būdavo paskutinė mėnesio savaitė. Štai kas
čia išlindo. Rutina. Kuri vyko "Aš esu Tu" 6 mėnesius.
Kartojimas neįmanoma paverčia įmanomu.
----------------------------------------------------------
Per vasarą dar susitikome ne
vieną kartą su Guoda. Ir pokalbių buvo, labai trumpų, apie reikalus ir ilgesnių
apie buvimą. Buvo pojūčio, kad esame labai arti viena kitos, o buvo ir
atvirkščiai, didžiulis atitolimo jausmas. Man vienu metu pradėjo atrodyti, kad
kažką skauda. Kažką skauda santykyje su ja. Kažką kas yra nei manyje, nei joje,
kas yra tarp mūsų. Keista ir neapčiuopiama. O skausmo pojūtis labai realus.
Pasakojimai apie performansą
Panevėžyje vis išlysdavo trumpomis istorijomis. Žmonės labai noriai
klausydavosi, tiksliau pasakojimas tarsi pasakodavo pats save. Netikėtai
atsiskleisdavo keletas istorijų, įžvalgų, nepastebėdavau kai aplink susėsdavo
pasiklausyti daugiau žmonių ir dalinimasis performanso patirtimis, istorijomis
tartum sujungdavo mus. Pasakojantį ir besiklausančius. Į vieną. Kažkaip
atsimenu vienos klausytojos žodžius, kai prisipažinau, kad nežinojom ką ten
veikiam. O ji man sako: aš žinau ką jūs ten veikėte. Savo performansais
priminėte moterims, kad esame viena. Kad nesame atskiros, mes visuma. Iš
dalelių. Ir to užtenka, kad prisimintume.
Artėjant rudeniui paaiškėjo, kad
esame pakviestos papasakoti apie „Aš esu Tu“ moterų konferencijoje „Veikli“. Atėjus
pranešimo dienai jautėme, kad kažkaip organiškai viskas pasakosis. Kelionė iš
Vilniaus į Kauną priminė mūsų keliones į Panevėžį, kas mėnesį. Pokalbis iš
kažkokių gelmių. Man tik su ja taip pavykta pasikalbėti. Su Guoda. Kažkokia
kita kokybė ir malonumas tą darant. Tarsi vidinė tuštuma užsipildytų, tarsi
koks troškulys būtų numalšintas. Jutau kaip ilgiuosi mūsų pokalbių.
Konferencijoje jautėmės tarsi dvi
mergaitės ne ten pataikiusios. Suabejojome ar supras moterys ką norime
pasakyti. Mūsų pranešimas sekė iš karto po mados diskusijos, kur buvo daug
diskutuojama apie išorinį pasaulį, aprangą ir susiderinimą. Tuo tarpu mes
atėjome kalbėti apie kitą dalį. Tą kur giliai ir dažnai paslėpta nuo išorinio. Dalinomės
prisiminimai kaip kilo idėja rengti performansą, kaip ji įgavo savo formą, ką
išgyvenome mes pačios per tą pusmetį kol važinėjome, su kokiomis baimėmis
susitikome ir kokių įžvalgų iš įkalintų moterų gavome. Po pranešimo iš klausytojų
gavome labai šiltas padėkas. To užteko, kad suprastume – buvo reikalinga.
Tai ką me veikėme, ten, įkalinimo
įstaigoje? Šį klausimą užduodavo žmonės iš mūsų aplinkos, šį klausimą užduodavo
nuteistosios, šį klausimą užduodavome pačios sau. Ir labai džiaugiuosi, kad
neskubėjome rasti atsakymo. Neskubėjome apsibrėžti ir įvardinti. Darėme
nežinodamos ir drauge jausdamos, kad tai kažkaip svarbu.
O šiandien jau galiu pasakyti.
Jau galiu.
Performansų metu susitikau su
savo tėčio įkalinimo patirtimis. Pamačiau jį suaugusio žmogaus akimis. Tarsi
atsidūriau kitoje pusėje ir tai man padeda suprasti kaip gyveno jis, kai „sėdėdavo“.
Kad jis nebuvo už kažkokios aklinos sienos. Ten vyksta žmogiškas gyvenimas.
Kupinas visko.
Performansų metu kalbėjimas su
Guoda ir įkalintomis moterimis tapo toks atviras ir nuogas, toks tikras, kad jo
alkį dabar jaučiu. Kalbėjimas apie dalykus, kurie giliai giliai išgyvenami ir
kasdienybėje jiems tiesiog nėra laiko. Tiesiog mes taip gyvename, kad
susitinkame fragmentiškai ir prabėgomis. Sustojimui ir atvirumui reikia laiko.
O ten, uždaroje patalpoje, tarp įkalintų moterų jaučiausi saugiai pasakoti
viską. Tiesiog viską. Ir reaguoti į viską kas vyksta. Net kai jos, viduryje mūsų
mocinio nuogumo atsistodavo ir laisvai išeidavo. Aš turėjau Guodos akis.
Pažiūrėdavau į jas ir tardavau: nepaėjo. Ir abi nusišypsodavom.
Per tuo 6 mėnesius, panašu, kad
mums įkalintos moterys buvo labiau reikalingos negu mes joms. Atradimas gana
netikėtas.
O dabar? Sapnuoju sapnus apie
atstūmimą. Nes yra tas milžinas, tas kuprotas gal jau pavargęs milžinas. Kuris
tūno. Ir vis baksnoja savo storu pirštu man į ertmę viduje. Kur tėtis gyveno.
Ir tomis akimirkomis kai prisimenu, kad Guodai viską, o, viską pasakojau. O
dabartiniame kasdieniame gyvenime nėra daug vietos tiems pokalbiams. Na jie
tiesiog neatsitinka. Man skauda tą artumo nebuvimą tarp mūsų. Man jį skauda. Ir
tada aš noriu šaukti garsiai: PYKSTU ANT TAVĘS. Nes bijau. Bijau, kad nebebus
taip arti. Kad kaip kažkada mane paliko tėtis, nes alkoholis jį „nešiojo“ per
gyvenimo užkaborius, taip Guoda paliks mane. Nevertą jos laiko.
Ir tada atsisuku. Į tą gniutulą
viduje. Ir pasisakau. Manęs niekas negali palikti. Aš esu čia. Su savimi. Visa.
Ir užsimerkusi tyliai paverkiu mažo, palikto vaiko liūdesį.
O nurimusi atsisėdu rašyti
toliau. Guodai laiško. AČIŪ, kad buvai šalia.
