Zuja zuja zuja mintys aršiu
spiečiumi. Dvi savaites nebaigtas rašyti tekstas garsiai bando man pasakyti -
neužbaigei. Nėra pabaigos, vis neprisėdu. Atidėlioju. Nesusikaupiu. Nors
paskutinis susitikimas su moterimis jau prieš geras 14 dienų įvyko, bet tekstas
nesugula į žodžius nors tu ką.
Va imu dabar. Imu. Ir dėliosiu.
Nes kitaip pabėgs viskas į užmaršties smiltis, išsisijos ir išbyrės pro
patirčių rėtį. Liks tik ryškioji kalbėtoja iš paskutinio užsiėmimo. Ryškioji B.
Atėjusi pirmą kart ir garsiai gailėjusi, kad čia su Guoda esame paskutinį
kartą.
O taip kaip ten buvo? Tas
paskutinis užsiėmimas. Jam pasiruošimas prasidėjo kelios dienos prieš.
Netyčiomis lindo vis kokia laimės tema, tai pokalbiuose, tai perskaitytuose
pavadinimuose. O Butano valstybėje yra Laimės ministras, kalbantis išgirstu ir
galutinai suprantu – tema jau ruošiasi būti pakalbėta. Nors mano gyvenimo
amplitudėje ši tema kažkuuur užkaboryje. Šiuo metu. Mažiausiai ja galiu kalbėt.
Bet va. Sutartas ketvirtadienis
ateina. Mes su Guoda ir vėl mašinoje, pakeliui į Panevėžį. Dėliojam prisiminimų
ir įvykių puzzlį, ji–aš, aš-ji, pokalbis vingiuoja nesustodamas.
Pasikartojantis ritualinis vyksmas. Pakeliui pas moteris.
Laimė.
Panevėžyje atsiduriam kaip
niekad anksti. Per Pataisos namų duris įžengiam lėčiau negu bet kada.
Perskaitom užrašą, pajuokaujam, kad paskutinis kartas, nes jau „pasitaisėm“ per
pusę metų kol lankėmės. Ir lėtai įžingsniuojam į vidų. Belaukiant kol mus
pasitiks, įžengia moteris su kūdikiu, pakeliui į vidų, pataisos namus.
Sustingstu iš nuostabos. Kūdikis atkeliauja į pataisos namus? Pas ką gi jis
čia? Pasirodo moterys čia gyvena pilnavertį gyvenimą, kuriamos šeimos, gimdomi
vaikai – viskas vyksta už grotų, kaip ir laisvėje. Papasakoja pareigūnė, kuri
mus pasitinka ir lydi į salę.
Per kiemą einant žvilgsniu
stabteliu prie mūsų su Guoda plakato, jis kabo lauke. Dvi suglaustos moterų
galvos ir nuogi pečiai nespalvotam fone. Kas ir kada čia vyks? Skardus balsas
šūkteli ir matau sustojusią moterį ties plakatu. Ateikit, ateikit – tvirtu
balsu pakviečiu. Va, dabar vyks! Susitikimas su moterimis. Kviečiu. Pasirodo
tai mūsų ryškioji B. Tik lipant laiptais dar nežinau, kad ji prisijungs ir mūsų
susitikimą nuspalvins savo energija ir ryškiomis emocijomis.
Užkopiam su Guoda į viršų, vidus
ramus, drauge kažkoks liūdesys ir
nostalgija beldžiasi, nes paskutinis kartas. Į viską norisi atidžiau
žvilgterti, įsiminti. Atrakinama salė, dalyvių nėra. Hmmmm.. gal nebus pokalbio
apie laimę? Gal ne ta vieta apie ją kalbėti? Suabejoju garsiai Guodai. Bus bus.
Matau iš jos tvirto žvilgsnio. Bus pokalbis. Pamatysi.
Pro atidarytas duris kyšteli jau
mums pažįstamos moterys, apsidžiaugiu. Tada keletas naujų veidų. Ateikit,
ateikit, - kviečiu. Sėdam į ratą. Ir jame susirinko visai nemaža grupelė
moterų. Vėl apie mūsų „žaidimo“ taisykles primenam.
O tu kodėl nuskusta galva? – Guodai
skrieja klausimas iš B. Man taip patinka, - atsako Guoda. Aaaaaa... nu ką aš
žinau, - B suabejoja. Tada perbraukia delnu savo beveik nuogą galvą ir duoda
Guodai keletą patarimų, kaip kirptis, kad plaukai gražiai atrodytų. Aktyvi
dalyvė, pirmą kart mūsų rate. Išraiškingoji B.
Kuri pirma kalbės? Susižvalgom su
Guoda. Duodam nuspręsti rato moterims ir jos parenka Guodą pirma kalbėti. Guoda
pasakoja apie savo laimę dabartiniu metu. Apie naują aplinką mažame kaimelyje,
kur šiuo metu apsigyveno, apie tai, kad net karštas dušas jai šiuo metu yra
savotiška laimė, apie tai, kad gyvenimas nepaprastai įdomus kai leidiesi į jį
kaip į nuotykį. Žodžiai net pokši nuo jos energijos ir vidinio krykštavimo.
Energija kunkuliuoja monologe. O moterys rate vis nesusilaiko nepakomentavusios
ko nors. Vis paprašome lukterti kol bus trečios, tuščios kėdės laikas.
Po 10 min sėdu į kėdę ir aš. Kalbėti. Mano pasakojimas atsargus ir pilnas
ašarų, negaliu jų sulaikyti, nes kažkoks sumautas laikas gyvenime. Jaučiuosi
nuo daug ko pavargusi. Net nuo pačios laimės. Nuo visko, o visko. Tad
nesusilaikau ir verkiu, pasakoju ir ašaros byra. Viena iš rato moterų mane
tildo: nu baik, baik gi verkti. Kaip čia dabar taip. O kita, girdžiu palaiko.
Sako: žinoma, nu. Ką paverkt negalima? Nu? Aplink sėdinčios moterys pilnai dalyvauja
mano pasakojime, jausmas lyg rate emocijos išgyvenamos visų, drauge čia
sėdinčių.
Ir ateina trečios kėdės laikas.
Tos tuščios, į kurią gali atsisėsti bet kas. B pašoka iš savo vietos. Jau? Jau
galima?! Ji klesteli į kėdę ir pradeda: nu ką, tau tai reik vyrą susirast ir į
miestą persikraustyti, kas čia dabar per nesąmonė kažkokiam kaime tūnoti –
švysteli patarimą Guodai ir dar prideda, kad tai ką Guoda pavadinimo savo
laime, tai visai net ne tas pavadinimas. Čia gal kokie gyvenimo malonumai
(dušas gi būtinybė), bet tikrai ne laimė. O tu? Pasižiūri į mane, Tu nustok
vaidint auką. Ir gailėtis savęs. Jei kas nepatinka, daryk išvadas ir imkis
veiksmų. Ir viskas. O dabar čia sėdi ir verkšleni. Gaunu išrišimą ir patarimą, ką
daryti kai šeimoje nesutarimų daugiau negu taikos. Niekam tavo aukos nereikia,
užbaigia savo pamokslą. Kokia ji gyva! – man per visą kūną nuvilnija šiurpuliukai.
Išsitiesiu ir į veidą grįžta šypsena. Kokia ji tikra ir užtikrinta, kad žino
kaip ir kas turi būti. Opa. Tokios įdomios dalyvės dar neturėjome.
Toliau Guoda ir aš pasakojame
apie dalykus, kurie sukasi aplink jos/mano laimę. Bet ryškiosios B klausimai ir
komentarai yra tie energijos pliūpsniai, kurie visam pokalbiui suteikia daug
spalvų. Galiausiai pavyksta jos pačios paklausti. O kas tau yra laimė? Kada tu
jauteisi laiminga? Ir klausimas ne iš lengvųjų. Jau 20 metų ji čia, su trumpais tarpais laisvėje, didžiąją laiko
dalį leidžia įkalinimo įstaigoje. Paklausus jos pačios, kalbėjimas sulėtėja,
žvilgsnis nukrypsta į šoną. Bando surinkti laimės atsiminimus ir panašu, kad
tai susiję su meilės/įsimylėjimo jausmu. O aš klausydama niekaip negaliu
atitraukti akių nuo jos žvilgsnio. Akys tokios gilios, kad jų viduje, atrodo gyvena
„sena siela“, atrodo tūno šimtmečių patirtis akyse. Nors šis gyvenimas ir
didesnė laiko dalis įkalinimo įstaigoje, bet panašu, kad vidus išmintį nešioja.
Ir gana gilią. Pojūtis toks klausant ir žiūrint į akis.
O jūs ko čia atvažiuojat? Jums
moka pinigus kažkas? – pabaigoje klausia rate sėdinčios moterys. Nea. Nemoka,
tik už kurą kompensuoja. Už kurą? Tai jūs iš Vilniaus??? Net atsilošia kita.
Jūs čia atvažiuojat, pakalbat ir išvažiuojat? Aha. Taip. Jau 6 kartas va toks,
per pusę metų. Pala, tai kokiai jūs religinei bendruomenei priklausote?
Paskutinis pasitikrinimas kokią misiją nešame. Jokiai, - atsakome. Taip, va
tiesiog. Imat ir atvažiuojat! Nu nieko sau. Tai gal dar atvažiuokit kada.
Moterys jau visai pabaigoje paprašo. Norisi išsikalbėti kartais.
Gal.
O iš pareigūnių gauname padėkos
raštus abi su Guoda „Už surengta 6 dalių performansą „AŠ ESU TU“ Panevėžio
pataisos namų nuteistoms moterims“. Su šiluma mus išlydi.
Uždarom Pataisos namų duris
kitokios negu čia atėjom. Tai tikrai. Sunku viską įvardinti.
Pasitaisėm. Ten esančių moterų
dėka. Be ironijos rašau.
