Žadintuvas
prikelia anksti, ir iškart išgirstu smarkų lietų, beldžiantį į langus visu
namelio perimetru ir stipria srove šniokščiantį į didelius cinkuotus indus,
stovinčius po lietvamzdžiais. Įsisupu į antklodę ir dar kurį laiką užsimerkusi
pasimėgauju snauduliu tame garse.
Kaip nueisiu iki
traukinio, jei oras nepasikeis? Sinoptikai žadėjo karštį, o dabar visai
nebesuprantu, ką rengtis, nes jausmas, lyg lauke kokie +12. Mano laimei, lietus
trumpam liaujasi, o aš išsmunku iš namų. Dangus taip tirštai užtrauktas
debesimis, kad rytas atrodo kaip vakaras. Idiliškas saulėtas kaimelio vaizdas,
kuriuo žavėjausi vakar, važinėdama dviračiu, dingęs. Mano dėmesį patraukia
kaimyninis kiemas. Jame nėra jokios žalumos, tik purvynas, vidury to purvyno
stovi pavargusi troba ir traktorius, aplink juos vaikšto vištos. Tiksliau, vargšės
vištos dabar braido po balas, ir juodo dangaus fone bendras vaizdas tikrai
apokaliptinis.
Liūtis mane
pasigauna šimtas metrų iki stoties ir spėja permerkti beveik kiaurai. Ech,
apsirengiau, aišku, per vėsiai.
___
Kas tau yra
laimė? - užklausiu traukiny sutikto bičiulio, kai įsitaisome kelionei,
padžiaustę savo permirkusias striukes. Sako, man laimė yra jausti gyvenimą.
Jausti, kai jame man gerai ir jausti, kai blogai. Išlikti tuo, kuris pastebi,
kai jaučia.
___
Kai įšoku į Ievos
mašiną, abi kvatojame. Man išsikrausčius iš Vilniaus, šis projektas tapo mūsų
proga susitikti. Nesimatėme, atrodo, šimtą metų. "Apie ką tu?",
"O tu?" - klausinėjame viena kitos pakeliui į Panevėžį. Apie ką besisuktų
mūsų gyvenimai, abi pastebėjome, kad artėjant performansui savarankiškai
pradėjome reflektuoti būsimą - laimės - temą.
Šis susitikimas
paskutinis. Kaip dėl to jaučiamės? Bandome įsivardinti, laukdamos, kol sargas
išrašys leidimą įeiti. Panašu, kad abi tame dramos neįžiūrime. Nesijaučia, kad
pabaiga. "Bet gali atsitikti, kad vėliau mums to trūks", - pastebi
Ieva. O aš jaučiu, kad šita buvomo su moterimis forma man jau pradeda
nusibosti, ateity norėčiau atrasti kitokią. Kaip ten bebūtų, dabar neliūdna. Gyvenimas
tęsiasi; jei norėsime - atvažiuosime dar.
"Laimė. Kas
pradės?" - klausiu aš, mums tebestypsant koridoriuje. "Aš abejoju, ar
ta tema čia įvyks, ar jai čia yra vietos." - nerimauja Ieva. Aš tuo tarpu
neabejoju, kad moterys ateis. Manau, kad laimės ir liūdesio balansas egzistuoja
kiekviename gyvenime ir kiekvienoje aplinkoje. Prisimenu, kaip visa visata su
galingais džiaugsmais, nuotykiais ir atradimais man vaikystėje sutilpdavo nedideliame
aptvertame kieme.
"Tai kas
pradeda?" - vėl žvilgteliu į Ievą, kai jau sėdime rate tarp pažįstamų ir
naujų veidų. "O kas norite, kad pradėtų?" - klausia Ieva, ir iki šiol
nematyta moteris iškart beda pirštu į mane.
Gerai! Man su šia tema dabar lengva. Taip lengva,
kad netvardau šypsenos. Nes pastaruoju metu jaučiuosi labai laiminga. Nuo to ir
pradedu savo pasakojimą, nors kažkodėl šioje aplinkoje šiek tiek gėda tai prisipažinti.
Bet žiauriai laiminga! O kaip
kitaip pavadinti jausmą, kai negaliu užmigti nuo daugybės idėjų ir krykštauju,
kad bus rytojus, ir kad bus dar vasara, ir dar tikriausiai kažkiek dar metų bus,
per kuriuos galėsiu jas įgyvendinti? Kai
darau daug dalykų vienu metu, širdy norėčiau daryti dar daugiau? Kai gyvenimas
neša taip, kaip dviratis nuo kalno, ir reikia prilaikyt ranka stabdžius, kad kur
neišsitėkštum. Ir baisu, ir atsakinga, bet ir smagu žvėriškai, bent jau man,
bent jau kol kas. Tiesiog dabar tuo gyvenu. Galbūt darymu daugiau nei buvimu.
Veikimu labiau nei vartojimu. Idėjomis labiau nei realybe. Ar svarbu kuo, jei
jaučiu, kad nuo to mane veža?
Tikriausiai tą
laimę gėda įsivardinti, kadangi žinau, kad greitai galiu taip nebesijaust. Gal
net iškart po įvardinimo, gal po valandos, o gal vakare arba rytoj
neišvengiamai jausiuosi visai kitaip. Velniop. Dabar yra taip ir aš tą pasakau.
Bet kai savo pasakojime paminiu, kad gyvenu viena kaime, troboj be patogumų ir
neturiu vyro, ir kad, o siaube, man jau beveik 32, moterys ima šurmuliuot.
Matau, kad nesuvokiama joms mano laimės formulė. Bet ir intriguojanti. Susilaukiu
tiesių įprastų klausimų apie šukuoseną ir mažiau įprastų - apie lytinę
orientaciją. "A galima paklaust? A kodėl berniuko neturi?" Bet
suskamba gongas.
Keletas moterų,
pajutusių, kad šitas pokalbis ne joms, kaip esame įpratę, pasišalina. Liekam
septyniese. Pradeda Ieva. O jos pasakojimas kiek lėtesnis, einantis iš gelmės,
su liūdesio prieskoniu. Apie laimės paieškas kasdienybėje, kuri yra visokia.
Apie laimę nugyventi dieną gerai. Ir apie laimės ilgesį tuo metu, kai ją
pajausti sekasi sunkiau.
"Bet jūs čia
apie kažkokius paprastus kasdienius dalykus pasakojat, apie malonumus,
santykius, pareigas, bet čia gi ne laimė!" - piktinasi aktyviausia šiandienos dalyvė. "Tylėk, netrukdyk,
gerai gi sako!" - tildo ją draugė.
Ievos pasakojimas tuo tarpu aiškiai brėžia ribą tarp
laimingo gyvenimo viduje ir išorėje. Jis - apie tai, kad sudėjus
"check" ties punktais "išsilavinimas", "vyras",
"vaikai", "karjera" ir "kelionės", laimė pati
savaime neateina. Apie tai, kad reikia kasdien dirbti, ieškant jos detalėse, kartais labai mažose ir sunkiai pastebimose
tarp visokio kasdienybės dumblo. "Bozhe moj" - girdžiu, atsidūsta
viena moteris man už nugaros, o paskui, neišbūdama kėdėje, net eina parymot
prie lango. "Nu o kas būtent tau negerai? Ko čia dar ieškai?", -
niekaip nesupranta aktyvioji klausytoja, - "Neverk!", - ramina.
"Kaip tik tegul verkia. Ašaros
- gerai." - prieštarauja jos draugė.
"Jau
galima?" - suskambus gongui, į kėdę iškart prašosi aktyviausioji. Ji mums
turi daug klausimų. Panašu, iškart turi ir laimės receptų. Ko tau tam kaime
gyventi? Tu taip ir taip daryk. Tau reikia vyro, kitaip anokia čia laimė. Ir
plaukus kirpk ne vienu numeriu, o bent dviem, šonuose trumpiau - taip geriau
atrodo, įdomiau. O tau reikia nevaidinti aukos ir pradėti gyventi daugiau dėl
savęs. Nes taip ir taip šiam pasauly yra. Jūsų maži malonumai - tai ne laimė.
Vienžo, viską
paaiškina ir tada tyliai laukia, kol vėl suskambės gongas ir prasidės mūsų
monologai. " O kas tau yra laimė?" - tuo tarpu provokuoju užpildyti
tylą. "Nu tai tas jausmas, kai būni kaip ant sparnų! Kai gyventi
norisi. Bet aš daug metų vartoju ir
sėdžiu, apie laimę nekažką tegaliu pasakyti."
Net atsigauname,
pirmą kartą taip gausiai apibertos klausimais, ir tolimesnis pasakojimas vystosi
bandant į juos suprantamai atsakyti sau ir klausytojoms, išsiryškinti skirtumus
tarp išorinės ir vidinės laimės, pastebėti, kad kartais laimę galima ir dumble
surasti, o kartais ji labai labai maža ir nebūtinai kelia kaip sparnai. Bandau kalbėti, kad vyras nebūtinai padarys
mane laiminga. Pastebiu bent vieną entuziastingai linksinčią galvą.
___
Paskutinis
kartas. Gražiai atsisveikiname su penkiomis moterimis, kurios išbuvo. Kurioms
tai atrodė svarbu. "Kaip gaila, kad paskutinį sykį! Aš tik dabar pamačiau. Čia gerai, čia panašiai kaip
anonimuose, tik ten negali visko sakyt. Pavyzdžiui, negali sakyt, kad
susileidai. O čia galėtum. Čia saugiau kažkaip." - gana jausmingai
atsisveikina aktyvioji dalyvė. "Būtų geriau, jei galėtume su jumis
paprastai pasikalbėt, be šitų čia jūsų žaidimo, ar kaip ten to, p..., žodžiu,
taisyklių."
Jo, supratau, kad
žodis "performansas" čia pernelyg sunkiai ištariamas. Gongas gąsdina,
griežtai brėždamas ribas. Tylinčio ir kalbančio ratų taisyklė verčia lipti iš
komforto zonos. Bet šįkart tokia buvo mūsų sugalvota forma. Konceptuali. Dabar
ji man nebesvarbi. Dabar viską daryčiau kitaip.
___
Mums įvažiuojant
į Vilnių, Iškišu ranką pro mašinos langą, ir negaliu patikėti. Lauke - saulė ir
sinoptikų žadėtieji +30. Prisiminusi rytinį žvarbų vėją ir apokaliptinį peizažą
su vištomis, darsyk sau nusišypsau. Oras keičiasi, esmė lieka. Tie patys
pastatai, gatvės, žmonės ir netgi vištų purvynas žiūrisi kur kas geriau
saulėtame fone. O fonas keičiasi. Debesys ateina ir nueina.
___
Visa sukaitusi, apsikrovusi
nešuliais, dienai besibaigiant pasiekiu butą, kuriame nakvosiu. Vos įėjusi pro
duris, nusiaunu basa ir išsirengiu beveik nuogai. Karšta, kūnas lipnus nuo
prakaito ir baisiai alkanas. Nieko nelaukdama, prasipjaunu sultingą arbūzą.
Paskui stoviu po dušu kiek ilgiau, nei užtektų. Išsiverdu makaronų, pasidarau
salotų. Pomidorų kvapas primena močiutę. Užsidegu žvakę ir valgau skaniau, nei
bet kada.
Laimė valgyti.
Ne, valgyti ne laimė. Laimė valgyti, kai esi išalkęs. Vadinasi, ir išalkti -
laimė. Jausti yra laimė. Alkį, troškulį, karštį, šaltį, lietų. Arbūzo skonį ir
pomidorų kvapą. Ir pastebėti, kad jauti.
Gyventi suvokiant,
kad gyveni, yra laimė.
