Mes važiuojame į moterų kalėjimą kalbėtis ir klausytis iš dabarties momento. Kartą per mėnesį. Būti su viskuo, kas randasi. Atvirai, be jokių prisidengimų. Vadiname tai performansu, nes pokalbiai vyksta be pasiruošimo. Iš erdvės, kuri yra dar prieš žodžius. Negalime filmuoti ir fotografuoti, todėl viską užrašome.

2017 m. liepos 16 d., sekmadienis

Guoda

Žadintuvas prikelia anksti, ir iškart išgirstu smarkų lietų, beldžiantį į langus visu namelio perimetru ir stipria srove šniokščiantį į didelius cinkuotus indus, stovinčius po lietvamzdžiais. Įsisupu į antklodę ir dar kurį laiką užsimerkusi pasimėgauju snauduliu tame garse.

Kaip nueisiu iki traukinio, jei oras nepasikeis? Sinoptikai žadėjo karštį, o dabar visai nebesuprantu, ką rengtis, nes jausmas, lyg lauke kokie +12. Mano laimei, lietus trumpam liaujasi, o aš išsmunku iš namų. Dangus taip tirštai užtrauktas debesimis, kad rytas atrodo kaip vakaras. Idiliškas saulėtas kaimelio vaizdas, kuriuo žavėjausi vakar, važinėdama dviračiu, dingęs. Mano dėmesį patraukia kaimyninis kiemas. Jame nėra jokios žalumos, tik purvynas, vidury to purvyno stovi pavargusi troba ir traktorius, aplink juos vaikšto vištos. Tiksliau, vargšės vištos dabar braido po balas, ir juodo dangaus fone bendras vaizdas tikrai apokaliptinis.

Liūtis mane pasigauna šimtas metrų iki stoties ir spėja permerkti beveik kiaurai. Ech, apsirengiau, aišku, per vėsiai.
___

Kas tau yra laimė? - užklausiu traukiny sutikto bičiulio, kai įsitaisome kelionei, padžiaustę savo permirkusias striukes. Sako, man laimė yra jausti gyvenimą. Jausti, kai jame man gerai ir jausti, kai blogai. Išlikti tuo, kuris pastebi, kai jaučia.
___

Kai įšoku į Ievos mašiną, abi kvatojame. Man išsikrausčius iš Vilniaus, šis projektas tapo mūsų proga susitikti. Nesimatėme, atrodo, šimtą metų. "Apie ką tu?", "O tu?" - klausinėjame viena kitos pakeliui į Panevėžį. Apie ką besisuktų mūsų gyvenimai, abi pastebėjome, kad artėjant performansui savarankiškai pradėjome reflektuoti būsimą - laimės - temą.

Šis susitikimas paskutinis. Kaip dėl to jaučiamės? Bandome įsivardinti, laukdamos, kol sargas išrašys leidimą įeiti. Panašu, kad abi tame dramos neįžiūrime. Nesijaučia, kad pabaiga. "Bet gali atsitikti, kad vėliau mums to trūks", - pastebi Ieva. O aš jaučiu, kad šita buvomo su moterimis forma man jau pradeda nusibosti, ateity norėčiau atrasti kitokią. Kaip ten bebūtų, dabar neliūdna. Gyvenimas tęsiasi; jei norėsime - atvažiuosime dar.

"Laimė. Kas pradės?" - klausiu aš, mums tebestypsant koridoriuje. "Aš abejoju, ar ta tema čia įvyks, ar jai čia yra vietos." - nerimauja Ieva. Aš tuo tarpu neabejoju, kad moterys ateis. Manau, kad laimės ir liūdesio balansas egzistuoja kiekviename gyvenime ir kiekvienoje aplinkoje. Prisimenu, kaip visa visata su galingais džiaugsmais, nuotykiais ir atradimais man vaikystėje sutilpdavo nedideliame aptvertame kieme.

"Tai kas pradeda?" - vėl žvilgteliu į Ievą, kai jau sėdime rate tarp pažįstamų ir naujų veidų. "O kas norite, kad pradėtų?" - klausia Ieva, ir iki šiol nematyta moteris iškart beda pirštu į mane.

Gerai! Man su šia tema dabar lengva. Taip lengva, kad netvardau šypsenos. Nes pastaruoju metu jaučiuosi labai laiminga. Nuo to ir pradedu savo pasakojimą, nors kažkodėl šioje aplinkoje šiek tiek gėda tai prisipažinti. Bet žiauriai laiminga! O kaip kitaip pavadinti jausmą, kai negaliu užmigti nuo daugybės idėjų ir krykštauju, kad bus rytojus, ir kad bus dar vasara, ir dar tikriausiai kažkiek dar metų bus, per kuriuos galėsiu jas  įgyvendinti? Kai darau daug dalykų vienu metu, širdy norėčiau daryti dar daugiau? Kai gyvenimas neša taip, kaip dviratis nuo kalno, ir reikia prilaikyt ranka stabdžius, kad kur neišsitėkštum. Ir baisu, ir atsakinga, bet ir smagu žvėriškai, bent jau man, bent jau kol kas. Tiesiog dabar tuo gyvenu. Galbūt darymu daugiau nei buvimu. Veikimu labiau nei vartojimu. Idėjomis labiau nei realybe. Ar svarbu kuo, jei jaučiu, kad nuo to mane veža?

Tikriausiai tą laimę gėda įsivardinti, kadangi žinau, kad greitai galiu taip nebesijaust. Gal net iškart po įvardinimo, gal po valandos, o gal vakare arba rytoj neišvengiamai jausiuosi visai kitaip. Velniop. Dabar yra taip ir aš tą pasakau. Bet kai savo pasakojime paminiu, kad gyvenu viena kaime, troboj be patogumų ir neturiu vyro, ir kad, o siaube, man jau beveik 32, moterys ima šurmuliuot. Matau, kad nesuvokiama joms mano laimės formulė. Bet ir intriguojanti. Susilaukiu tiesių įprastų klausimų apie šukuoseną ir mažiau įprastų - apie lytinę orientaciją. "A galima paklaust? A kodėl berniuko neturi?" Bet suskamba gongas.

Keletas moterų, pajutusių, kad šitas pokalbis ne joms, kaip esame įpratę, pasišalina. Liekam septyniese. Pradeda Ieva. O jos pasakojimas kiek lėtesnis, einantis iš gelmės, su liūdesio prieskoniu. Apie laimės paieškas kasdienybėje, kuri yra visokia. Apie laimę nugyventi dieną gerai. Ir apie laimės ilgesį tuo metu, kai ją pajausti sekasi sunkiau.

"Bet jūs čia apie kažkokius paprastus kasdienius dalykus pasakojat, apie malonumus, santykius, pareigas, bet čia gi ne laimė!" - piktinasi aktyviausia šiandienos dalyvė. "Tylėk, netrukdyk, gerai gi sako!" - tildo ją draugė.

Ievos pasakojimas tuo tarpu aiškiai brėžia ribą tarp laimingo gyvenimo viduje ir išorėje. Jis - apie tai, kad sudėjus "check" ties punktais "išsilavinimas", "vyras", "vaikai", "karjera" ir "kelionės", laimė pati savaime neateina. Apie tai, kad reikia kasdien dirbti, ieškant jos  detalėse, kartais labai mažose ir sunkiai pastebimose tarp visokio kasdienybės dumblo. "Bozhe moj" - girdžiu, atsidūsta viena moteris man už nugaros, o paskui, neišbūdama kėdėje, net eina parymot prie lango. "Nu o kas būtent tau negerai? Ko čia dar ieškai?", - niekaip nesupranta aktyvioji klausytoja, - "Neverk!", - ramina. "Kaip tik tegul verkia. Ašaros - gerai." - prieštarauja jos draugė.

"Jau galima?" - suskambus gongui, į kėdę iškart prašosi aktyviausioji. Ji mums turi daug klausimų. Panašu, iškart turi ir laimės receptų. Ko tau tam kaime gyventi? Tu taip ir taip daryk. Tau reikia vyro, kitaip anokia čia laimė. Ir plaukus kirpk ne vienu numeriu, o bent dviem, šonuose trumpiau - taip geriau atrodo, įdomiau. O tau reikia nevaidinti aukos ir pradėti gyventi daugiau dėl savęs. Nes taip ir taip šiam pasauly yra. Jūsų maži malonumai - tai ne laimė.

Vienžo, viską paaiškina ir tada tyliai laukia, kol vėl suskambės gongas ir prasidės mūsų monologai. " O kas tau yra laimė?" - tuo tarpu provokuoju užpildyti tylą. "Nu tai tas jausmas, kai būni kaip ant sparnų! Kai gyventi norisi. Bet aš daug metų vartoju ir sėdžiu, apie laimę nekažką tegaliu pasakyti."
Net atsigauname, pirmą kartą taip gausiai apibertos klausimais, ir tolimesnis pasakojimas vystosi bandant į juos suprantamai atsakyti sau ir klausytojoms, išsiryškinti skirtumus tarp išorinės ir vidinės laimės, pastebėti, kad kartais laimę galima ir dumble surasti, o kartais ji labai labai maža ir nebūtinai kelia kaip sparnai.  Bandau kalbėti, kad vyras nebūtinai padarys mane laiminga. Pastebiu bent vieną entuziastingai linksinčią galvą.
___

Paskutinis kartas. Gražiai atsisveikiname su penkiomis moterimis, kurios išbuvo. Kurioms tai atrodė svarbu. "Kaip gaila, kad paskutinį sykį! Aš tik dabar pamačiau. Čia gerai, čia panašiai kaip anonimuose, tik ten negali visko sakyt. Pavyzdžiui, negali sakyt, kad susileidai. O čia galėtum. Čia saugiau kažkaip." - gana jausmingai atsisveikina aktyvioji dalyvė. "Būtų geriau, jei galėtume su jumis paprastai pasikalbėt, be šitų čia jūsų žaidimo, ar kaip ten to, p..., žodžiu, taisyklių."

Jo, supratau, kad žodis "performansas" čia pernelyg sunkiai ištariamas. Gongas gąsdina, griežtai brėždamas ribas. Tylinčio ir kalbančio ratų taisyklė verčia lipti iš komforto zonos. Bet šįkart tokia buvo mūsų sugalvota forma. Konceptuali. Dabar ji man nebesvarbi. Dabar viską daryčiau kitaip.
___
Mums įvažiuojant į Vilnių, Iškišu ranką pro mašinos langą, ir negaliu patikėti. Lauke - saulė ir sinoptikų žadėtieji +30. Prisiminusi rytinį žvarbų vėją ir apokaliptinį peizažą su vištomis, darsyk sau nusišypsau. Oras keičiasi, esmė lieka. Tie patys pastatai, gatvės, žmonės ir netgi vištų purvynas žiūrisi kur kas geriau saulėtame fone. O fonas keičiasi. Debesys ateina ir nueina.
___
Visa sukaitusi, apsikrovusi nešuliais, dienai besibaigiant pasiekiu butą, kuriame nakvosiu. Vos įėjusi pro duris, nusiaunu basa ir išsirengiu beveik nuogai. Karšta, kūnas lipnus nuo prakaito ir baisiai alkanas. Nieko nelaukdama, prasipjaunu sultingą arbūzą. Paskui stoviu po dušu kiek ilgiau, nei užtektų. Išsiverdu makaronų, pasidarau salotų. Pomidorų kvapas primena močiutę. Užsidegu žvakę ir valgau skaniau, nei bet kada.

Laimė valgyti. Ne, valgyti ne laimė. Laimė valgyti, kai esi išalkęs. Vadinasi, ir išalkti - laimė. Jausti yra laimė. Alkį, troškulį, karštį, šaltį, lietų. Arbūzo skonį ir pomidorų kvapą. Ir pastebėti, kad jauti.

Gyventi suvokiant, kad gyveni, yra laimė.

2017 m. liepos 13 d., ketvirtadienis

Ieva

Zuja zuja zuja mintys aršiu spiečiumi. Dvi savaites nebaigtas rašyti tekstas garsiai bando man pasakyti - neužbaigei. Nėra pabaigos, vis neprisėdu. Atidėlioju. Nesusikaupiu. Nors paskutinis susitikimas su moterimis jau prieš geras 14 dienų įvyko, bet tekstas nesugula į žodžius nors tu ką.

Va imu dabar. Imu. Ir dėliosiu. Nes kitaip pabėgs viskas į užmaršties smiltis, išsisijos ir išbyrės pro patirčių rėtį. Liks tik ryškioji kalbėtoja iš paskutinio užsiėmimo. Ryškioji B. Atėjusi pirmą kart ir garsiai gailėjusi, kad čia su Guoda esame paskutinį kartą.

O taip kaip ten buvo? Tas paskutinis užsiėmimas. Jam pasiruošimas prasidėjo kelios dienos prieš. Netyčiomis lindo vis kokia laimės tema, tai pokalbiuose, tai perskaitytuose pavadinimuose. O Butano valstybėje yra Laimės ministras, kalbantis išgirstu ir galutinai suprantu – tema jau ruošiasi būti pakalbėta. Nors mano gyvenimo amplitudėje ši tema kažkuuur užkaboryje. Šiuo metu. Mažiausiai ja galiu kalbėt.

Bet va. Sutartas ketvirtadienis ateina. Mes su Guoda ir vėl mašinoje, pakeliui į Panevėžį. Dėliojam prisiminimų ir įvykių puzzlį, ji–aš, aš-ji, pokalbis vingiuoja nesustodamas. Pasikartojantis ritualinis vyksmas. Pakeliui pas moteris.

Laimė. 

Panevėžyje atsiduriam kaip niekad anksti. Per Pataisos namų duris įžengiam lėčiau negu bet kada. Perskaitom užrašą, pajuokaujam, kad paskutinis kartas, nes jau „pasitaisėm“ per pusę metų kol lankėmės. Ir lėtai įžingsniuojam į vidų. Belaukiant kol mus pasitiks, įžengia moteris su kūdikiu, pakeliui į vidų, pataisos namus. Sustingstu iš nuostabos. Kūdikis atkeliauja į pataisos namus? Pas ką gi jis čia? Pasirodo moterys čia gyvena pilnavertį gyvenimą, kuriamos šeimos, gimdomi vaikai – viskas vyksta už grotų, kaip ir laisvėje. Papasakoja pareigūnė, kuri mus pasitinka ir lydi į salę.

Per kiemą einant žvilgsniu stabteliu prie mūsų su Guoda plakato, jis kabo lauke. Dvi suglaustos moterų galvos ir nuogi pečiai nespalvotam fone. Kas ir kada čia vyks? Skardus balsas šūkteli ir matau sustojusią moterį ties plakatu. Ateikit, ateikit – tvirtu balsu pakviečiu. Va, dabar vyks! Susitikimas su moterimis. Kviečiu. Pasirodo tai mūsų ryškioji B. Tik lipant laiptais dar nežinau, kad ji prisijungs ir mūsų susitikimą nuspalvins savo energija ir ryškiomis emocijomis.

Užkopiam su Guoda į viršų, vidus ramus,  drauge kažkoks liūdesys ir nostalgija beldžiasi, nes paskutinis kartas. Į viską norisi atidžiau žvilgterti, įsiminti. Atrakinama salė, dalyvių nėra. Hmmmm.. gal nebus pokalbio apie laimę? Gal ne ta vieta apie ją kalbėti? Suabejoju garsiai Guodai. Bus bus. Matau iš jos tvirto žvilgsnio. Bus pokalbis. Pamatysi.

Pro atidarytas duris kyšteli jau mums pažįstamos moterys, apsidžiaugiu. Tada keletas naujų veidų. Ateikit, ateikit, - kviečiu. Sėdam į ratą. Ir jame susirinko visai nemaža grupelė moterų. Vėl apie mūsų „žaidimo“ taisykles primenam.

O tu kodėl nuskusta galva? – Guodai skrieja klausimas iš B. Man taip patinka, - atsako Guoda. Aaaaaa... nu ką aš žinau, - B suabejoja. Tada perbraukia delnu savo beveik nuogą galvą ir duoda Guodai keletą patarimų, kaip kirptis, kad plaukai gražiai atrodytų. Aktyvi dalyvė, pirmą kart mūsų rate. Išraiškingoji B.

Kuri pirma kalbės? Susižvalgom su Guoda. Duodam nuspręsti rato moterims ir jos parenka Guodą pirma kalbėti. Guoda pasakoja apie savo laimę dabartiniu metu. Apie naują aplinką mažame kaimelyje, kur šiuo metu apsigyveno, apie tai, kad net karštas dušas jai šiuo metu yra savotiška laimė, apie tai, kad gyvenimas nepaprastai įdomus kai leidiesi į jį kaip į nuotykį. Žodžiai net pokši nuo jos energijos ir vidinio krykštavimo. Energija kunkuliuoja monologe. O moterys rate vis nesusilaiko nepakomentavusios ko nors. Vis paprašome lukterti kol bus trečios, tuščios kėdės laikas.

Po 10 min sėdu į kėdę  ir aš. Kalbėti. Mano pasakojimas atsargus ir pilnas ašarų, negaliu jų sulaikyti, nes kažkoks sumautas laikas gyvenime. Jaučiuosi nuo daug ko pavargusi. Net nuo pačios laimės. Nuo visko, o visko. Tad nesusilaikau ir verkiu, pasakoju ir ašaros byra. Viena iš rato moterų mane tildo: nu baik, baik gi verkti. Kaip čia dabar taip. O kita, girdžiu palaiko. Sako: žinoma, nu. Ką paverkt negalima? Nu? Aplink sėdinčios moterys pilnai dalyvauja mano pasakojime, jausmas lyg rate emocijos išgyvenamos visų, drauge čia sėdinčių.

Ir ateina trečios kėdės laikas. Tos tuščios, į kurią gali atsisėsti bet kas. B pašoka iš savo vietos. Jau? Jau galima?! Ji klesteli į kėdę ir pradeda: nu ką, tau tai reik vyrą susirast ir į miestą persikraustyti, kas čia dabar per nesąmonė kažkokiam kaime tūnoti – švysteli patarimą Guodai ir dar prideda, kad tai ką Guoda pavadinimo savo laime, tai visai net ne tas pavadinimas. Čia gal kokie gyvenimo malonumai (dušas gi būtinybė), bet tikrai ne laimė. O tu? Pasižiūri į mane, Tu nustok vaidint auką. Ir gailėtis savęs. Jei kas nepatinka, daryk išvadas ir imkis veiksmų. Ir viskas. O dabar čia sėdi ir verkšleni. Gaunu išrišimą ir patarimą, ką daryti kai šeimoje nesutarimų daugiau negu taikos. Niekam tavo aukos nereikia, užbaigia savo pamokslą. Kokia ji gyva! – man per visą kūną nuvilnija šiurpuliukai. Išsitiesiu ir į veidą grįžta šypsena. Kokia ji tikra ir užtikrinta, kad žino kaip ir kas turi būti. Opa. Tokios įdomios dalyvės dar neturėjome.

Toliau Guoda ir aš pasakojame apie dalykus, kurie sukasi aplink jos/mano laimę. Bet ryškiosios B klausimai ir komentarai yra tie energijos pliūpsniai, kurie visam pokalbiui suteikia daug spalvų. Galiausiai pavyksta jos pačios paklausti. O kas tau yra laimė? Kada tu jauteisi laiminga? Ir klausimas ne iš lengvųjų. Jau 20 metų ji čia,  su trumpais tarpais laisvėje, didžiąją laiko dalį leidžia įkalinimo įstaigoje. Paklausus jos pačios, kalbėjimas sulėtėja, žvilgsnis nukrypsta į šoną. Bando surinkti laimės atsiminimus ir panašu, kad tai susiję su meilės/įsimylėjimo jausmu. O aš klausydama niekaip negaliu atitraukti akių nuo jos žvilgsnio. Akys tokios gilios, kad jų viduje, atrodo gyvena „sena siela“, atrodo tūno šimtmečių patirtis akyse. Nors šis gyvenimas ir didesnė laiko dalis įkalinimo įstaigoje, bet panašu, kad vidus išmintį nešioja. Ir gana gilią. Pojūtis toks klausant ir žiūrint į akis.

O jūs ko čia atvažiuojat? Jums moka pinigus kažkas? – pabaigoje klausia rate sėdinčios moterys. Nea. Nemoka, tik už kurą kompensuoja. Už kurą? Tai jūs iš Vilniaus??? Net atsilošia kita. Jūs čia atvažiuojat, pakalbat ir išvažiuojat? Aha. Taip. Jau 6 kartas va toks, per pusę metų. Pala, tai kokiai jūs religinei bendruomenei priklausote? Paskutinis pasitikrinimas kokią misiją nešame. Jokiai, - atsakome. Taip, va tiesiog. Imat ir atvažiuojat! Nu nieko sau. Tai gal dar atvažiuokit kada. Moterys jau visai pabaigoje paprašo. Norisi išsikalbėti kartais.

Gal.

O iš pareigūnių gauname padėkos raštus abi su Guoda „Už surengta 6 dalių performansą „AŠ ESU TU“ Panevėžio pataisos namų nuteistoms moterims“. Su šiluma mus išlydi.

Uždarom Pataisos namų duris kitokios negu čia atėjom. Tai tikrai. Sunku viską įvardinti.

Pasitaisėm. Ten esančių moterų dėka. Be ironijos rašau.